Ar galime psichologiškai pasiruošti mirčiai, ją normaliai priimti?

Net ir tikėdami perėjimu į kitą būtį po mirties, mes raudame, nes patiriame netektį šiame pasaulyje. Verkiame, nes to žmogaus daugiau nematysime ir tas praradimas jaučiamas įvairiais aspektais. Jis išeina iš mūsų kasdienio gyvenimo, taip pat prasideda turto dalybos, pasiskirstymas daiktais – tai reiškia daug netekčių. O į netektį mūsų protas reaguoja liūdesiu, pykčiu.

Kita vertus, niekur nepasakyta, kad visi po mirties pateks į geresnį pasaulį. Juk yra ir kitų alternatyvų, ne tik rojus, ar ne tiesa? Kaip gydytojas psichoterapeutas visada kvestionuoju kalbančių apie savižudybę teiginį „tada bus man ramu“. Ar tikrai ramu? Juk apie tai, kas mūsų laukia, nieko nežinome. Dėl tos pačios priežasties kontroversišku laikau įprastą pasakymą „Ilsėkis ramybėje“. Na, bet, žinoma, vis dėlto daugiausia raudame ne dėl to, kur pateks velionis, o dėl savo netekties šiame gyvenime.

skaitykite toliau